Kaip atleisti sau ir kitiems: 4 atleidimo etapai ir efektyvūs patarimai, kaip sumažinti kaltę. II dalis

Įrodyta, kad atleidimo praktikos padeda žmonėms sumažinti pyktį, depresiją ir stresą ir veda link pozityvių jausmų, tokių kaip viltis, ramybė, užuojauta ir pasitikėjimas savimi. Be to, šios praktikos padeda sukurti sveikus santykius ir palaikyti fizinę sveikatą. Tai taip pat daro įtaką mūsų požiūriui, kuris atveria mūsų širdis geraširdiškumui, grožiui ir meilei. Pirmojoje straipsnio dalyje jau kalbėjome apie atleidimo etapus. Šioje daugiau kalbėsime apie tai, kokiais būdais galime atleisti sau ir kitiems.

Dvasinis lyderis ir daugelio knygų autorius („Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai“, „Galia, laisvė, malonė. Prigludus prie tvarios laimės šaltinio“, „10 žingsnių jaunystės link“ ir kt.) Deepach Chopra sako, kad kai atleidžiame, mūsų organizme sumažėja streso hormonų, tokių kaip kortizolis ir adrenalinas ir tokiu būdu mes sugrąžiname savo organizmą į normalią savireguliacijos ir savigydos būseną, kuri leidžiam mums išvengti tokių ligų kaip, pvz., infarktas.

Deepak Chopra nagrinėja, kaip kaltės akivaizdoje galime surasti darną su savimi ir save priimti. Jis sako, kad kažkodėl net ir tose kultūrose, kuriose atlaidumas aukštinamas kaip vertybė, ne taip lengva panaikinti kaltę. Jei esi padaręs kažką, dėl ko dabar nuoširdžiai gėda ir dėl ko jauti kaltę, tavo jausmai nugula kažkur šioje skalėje: aš padariau siaubingą dalyką; aš turiu siaubingą paslaptį; kažkas mane privertė jaustis siaubingu žmogumi; arba aš esu siaubingas žmogus.

Šie teiginiai mūsų sieloje yra sumišę ir tinkamas jų priėmimas yra raktas į atleidimą sau. Blogo dalyko padarymas nėra tas pats, kas buvimas blogu žmogumi. Įsivaizduokite mažą vaiką, kuris buvo pagautas vagiantis iš dubenėlio sausainius ir dabar mama jį bara. Jeigu vaikas dar visai mažas, jis negeba atskirti „aš padariau blogą dalyką“ nuo „aš blogas“. Ir kadangi žmogus, kuris verčia vaiką jaustis kaltą, yra jo mama, kaltė ateina iš absoliutaus autoriteto. Tai viena iš priežasčių, kodėl kai kurie psichologai tvirtina, kad Dievas yra mūsų tėvų pavaduotojas – jis mus verčia jaustis mažus, silpnus ir pažeidžiamus.

Tarkime, suaugęs padarai kažką, kas pagal tavo standartus yra kaltas veiksmas, pvz., nuslėpei mokesčius, buvai neištikimas savo antrajai pusei, įstūmei į bėdą draugą. Tu negali sau atleisti tiesiog normalizuodamas tą veiksmą ir lyg niekur nieko gyvendamas toliau.

Tai ką gi daryti?

4 efektyviausi būdai, kaip atsikratyti tave slegiančios kaltės yra šie:

1. Prisipažink autoritetingam asmeniui, ką padarei, ir paprašyk atleidimo.
2. Padaryk ką nors, kad išpirktum savo kaltę.
3. Paprašyk Dievo atleidimo.
4. Atlik atgailos ir nusiraminimo ritualą.

Dažnai nurodoma, kokia psichologiškai efektyvi yra katalikų išpažintis (joje telpa visi keturi aukščiau minėti kaltės išpirkimo būdai). Bet šių žingsnių efektyvumas sumažėja, jei nesi giliai tikintis. Jeigu netgi esi visiškai nereligingas, raktas į atleidimą sau išlieka tas pats – tu turi tikėti, kad tau buvo atleista.

Daugeliu atvejų gyventi su kalte yra kur kas sunkiau nei nueiti pas žmogų, kurį įskaudinai, prisipažinti apie savo piktadarybę ir paprašyti atleidimo. Netgi jei tas žmogus nesugebės tau atleisti, jau būsi pasisakęs apie savo netinkamą poelgį, o tai – pagrindinis žingsnis.

Kai kurie žmonės taip gėdijasi to, ką padarė, kad niekaip negali niekam atskleisti savo paslapties. To rezultatas – pati blogiausia kaltės forma, kuri pūliuoja iš vidaus nesuteikdama progos ateiti palengvėjimui. Jeigu jauti tokio pobūdžio kaltę, turi rasti būdą patikėti, kad tau yra atleista. Tam, kad tai padarytum, tau gali tekti atlikti mažyčius žingsnelius, pvz.:

1. Parašyk laišką ir jame atskleisk savo paslaptį. Aprašyk visas smulkmenas. Skirk laiko, kad įsitikintum, jog nieko nepraleidai. Kai jau esi tikras, kad laiške surašei viską, ką norėjai, atlik ritualą, kurio metu arba sudegink laišką, arba atiduok jūrai – ritualas gali būti bet koks, svarbu, kad laiško nebeliktų. Po to, kai tai atliksi, pasakyk „Aš palieku savo kaltę praeityje. Dabar ji priklauso Dievui (ar Visatai).“ Šį ritualą pakartok kelis sykius – tiek, kiek reikės. Galbūt nepavyks sau atleisti visu šimtu procentų, bet tu savo kaltę bent jau iškelsi į dienos šviesą, o tai yra vienintelis kelias pagydyti psichologinius randus.
2. Perkelk savo kaltę ant kieno nors kito pečių, įsivaizduodamas, kad kaltė ne tavo. Parašyk, kokios bausmės nusipelnė kaltasis asmuo ir tuo pačiu parašyk, dėl kokių priežasčių jis vertas pasigailėjimo. Užtikrink, kad tarp bausmės ir pasigailėjimo argumentų vyrautų balansas. Dauguma kaltę jaučiančių žmonių bus daug atlaidesni kažkam kitam nei sau. Šis pratimas leidžia tau pažvelgti į savo kaltę iš perspektyvos.
3. Pasirink mantrą, kurią sau kartosi, kuomet vėl pajusi kaltę ar paviršiun vėl iškils mintys apie kaltę. Ganėtinai efektyvios yra tokios frazės kaip: „Aš jau nebesu tas asmuo“ arba „Mano dėmesys sutelktas į dabartį“ arba „Aš esu čia ne tam, kad kentėčiau“. Išsirink sau priimtiniausią frazę ir kartok ją kiekvieną sykį, kai vėl pajusi kaltę. Tokiu būdu tu ne tik sakysi sau tiesą, kad nebesi tas žmogus, kuris kažkam padarė skriaudą, bet kartu į savo pasąmonę įrašysi naują pozityvią programą. Tai padės paleisti kaltę, kuri, galimas daiktas, juntama daug ilgiau nei derėtų.

Jeigu šie Deepak Chopra siūlomi metodai tau nepriimtini, gali pasinaudoti amerikiečių gydytojos Marilyn Mitchell siūloma atleidimo metodika. Ji siūlo žengti šiuos 9 žingsnius atleidimo sau link:

1. Tiksliai išsiaiškink kaip jautiesi dėl to, kas nutiko, ir būk pasiruošęs aiškiai įvardinti kas toje situacijoje buvo negero. Tuomet pasakyk apie savo patirtį keliems žmonėms, kuriais pasitiki.
2. Pasižadėk sau, kad padarysi tai, ką turi padaryti, kad pasijustumei geriau. Atleidimas yra dėl tavęs paties ir dėl niekieno kito.
3. Atleidimas nereiškia, kad turi susitaikyti su tave įskaudinusiu žmogumi ar dovanoti už skriaudą. Ko sieki yra surasti ramybę. Atleidimas gali būti apibrėžtas kaip ramybė ir supratimas, kurie ateina kai mažiau kaltiname skriaudėją, priimame šią gyvenimišką patirtį ne taip asmeniškai ir pakeičiame savo skriaudos istoriją.
4. Žiūrėk į viską iš teisingos perspektyvos. Atpažink, kad tavo pirminis sielvartas kyla dėl sužalotų jausmų, minčių ir fizinio susierzinimo, kurį dabar patiri, ne dėl to, kas tave įskaudino ar sužalojo prieš dvi minutes ar prieš dešimt metų. Atleidimas padeda pagydyti šiuos jausmus.
5. Tuo metu, kai jauti liūdesį, pritaikyk kokią nors paprastą streso valdymo techniką, kad numalšintum savo kūne kilusią įtampą. Tai gali būti masažas, pasivaikščiojimas gryname ore, meditacija, joga, mankšta, sportiniai žaidimai, malda ir religinės apeigos, skaitymas, muzikos klausymasis, laiko leidimas su draugais ir šeima, rankdarbiai ar kiti kūrybiškumą lavinantys laisvalaikio pomėgiai.
6. Nustok tikėjęsis iš žmonių arba iš savo gyvenimo dalykų, kurių jie negali tau duoti. Primink sau, kad gali tikėtis sveikatos, meilės, ramybės ir klestėjimo ir daug dirbk, kad juos gautum, užuot reikalavęs to iš kitų.
7. Užuot gyvenęs patirto skausmo prisiminimais, ieškok naujų kelių pasiekti savo tikslams ir nukreipk savo pozityvią energiją tų tikslų siekimui.
8. Prisimink, kad gerai nugyventas gyvenimas yra geriausias tavo kerštas. Užuot koncentravęsis ties savo sužeistais jausmais ir tokiu būdu suteikdamas jėgų tave sužeidusiam žmogui tave valdyti, mokykis matyti tave supančią meilę, grožį ir gerumą. Atlaidumas yra asmeninė galia.
9. Perrašyk savo nuoskaudų istoriją, kad ši primintų apie tavo herojišką pasirinkimą atleisti.

Jei tave kas nors įskaudino ir tu nori iš širdies tam žmogui atleisti, siūlau pasidomėti įvairiomis atleidimo technikomis ir pačiam jas išbandyti. Ir atkakliai mėginti surasti tąją, kuri iš tiesų padės – juk kiekvienas turime rasti savo kelią į vidinių sielos žaizdų gydymą.

Siūlau pažiūrėti tinklaraštininkės Katie Northrup video, kuriame yra meditacija, padėsianti tau atleisti sau ar kitiems už praeityje padarytus netikusius sprendimus. Video labiau kalbama apie atleidimą sau už kadaise prisiimtus netikusius finansinius sprendimus, bet meditacija kuo puikiausiai tinka ir kitoms gyvenimo sritims.

Taip pat gali pasidomėti ho’oponopono meditacine technika. Ho’oponopono metodas padeda žmonėms paprastai ir lengvai išsivaduoti iš baimių, kaltės, rūpesčių, abejonių. Man, pvz., patinka šis video (kiek daugiau nei 9 min.).

O čia Trumpa Deepach Chopra atleidimo meditacija (kiek daugiau nei 2 min.), kurios gali klausytis kad ir kiekvieną rytą.

Kelyje į atleidimą gali susidurti su sunkumais. Pabaigai pateikiu keletą patarimų ir įspėjimų, padėsiančių nesuklupti ir sklandžiai pasiekti kelionės tikslą.

Patarimai:

• Kartais padeda kitų žmonių istorijos, kaip kažkas kažkam atleido nepaisant neįtikėtinų aplinkybių. Paprašyk savo draugų paramos ir paieškok pavyzdžių, kaip kiti sugebėjo atleisti. Dalinuosi video, kuriame Kermit Alexander pasakoja savo atleidimo istoriją.
• Buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad tai, ar nukentėjusysis tikėjo, jog turi bendrauti su jį nuskriaudusiu asmeniu, turi įtakos jo gebėjimui atleisti. Pats turi nuspręsti, ar tau būtina pabendrauti su skriaudėju tam, kad galėtumei jam atleisti.
• Jei iš tiesų nori atleisti, niekada nevėlu kreiptis pagalbos. Gali kreiptis, pvz., į psichoterapeutą, kuris profesionaliai padės susidoroti su iškilusiais rūpesčiais. Taip pat tinka bet kokios kitos terapijos formos. Pokyčiai gali būti nelengvi, bet jie įmanomi, jei iš tiesų nori įveikti tau kilusius iššūkius.
• Jei prašai atleidimo, būk nuoširdus ir sąžiningas – tai padidina tikimybę, kad tau bus atleista.
• Sutelk visą savo energiją (geriausia tai daryti ryte) vizualizuodamas savo naują gyvenimą. Pamatyk save ateityje laisvą nuo šio skausmo ir kančių.

Įspėjimai:

• Atleisti sunku, bet gyventi su kaltės jausmu yra dar sunkiau. Gyventi jaučiant kaltę gali būti netgi pavojinga, nes visos neišreikštos emocijos gali skaudinti aplinkinius tokiais būdais, kurių tu net neįsivaizdavai.
• Psichikos ligos apriboja žmogaus gebėjimą atleisti. Psichopatas gali niekuomet nejausti gėdos ar kaltės dėl padarytos skriaudos. Tokios aplinkybės motyvuoja atleisti.
• Besąlygiškas atleidimas nėra susijęs su kokiu nors skriaudėjo veiksmu ar prašymu atleisti. Atleidimas reikalingas tau, kad išlaisvintų tave nuo pykčio, depresijos ir sielvarto.

Nesvarbu, kokio didumo yra slepiama kaltė, nesvarbu, ar kaltė tik šiek tiek neduodanti ramybės ar tiesiog triuškinanti – tikslas visada yra tas pats. Imkis visokių priemonių, kol iš tiesų įtikėsi tuo, kad tau atleista. Svarbu atminti, kad joks žmogus niekuomet nepadarė, nedaro ir iš principo negali padaryti nieko tokio, kas išeitų už atleidimo ribų. Tai neįmanoma. Atlaidumas – stiprių žmonių savybė. Pagalvok, koks nori būti tu.