„Atleidimas – tai ne atsitiktinis veiksmas, tai – nuolatinė nuostata“

Martin Luther King

Psichologai atleidimą apibūdina kaip sąmoningą, apgalvotą sprendimą paleisti jausmus, susijusius su pasipiktinimu ir keršto troškimu mus įskaudinusių žmonių ar žmonių grupės atžvilgiu, nepaisant to, ar jie to nusipelnė, ar ne. Šiame straipsnyje kalbėsiu ne tik apie atleidimą kitiems, bet ir apie atleidimą sau, tad susitarkime, kad sąvoką „atleidimas“ vartosiu turėdama omenyje atleidimą plačiąja prasme.

Taigi atleidžiame, kai neleidžiame skriaudėjui toliau mūsų skaudinti nuolat galvodami apie jį ir jo poelgį, kai suvokiame, kad pykčio ir nuoskaudos laikymas leidžia skriaudėjui ir toliau mus skaudinti. Atleidžiame, kai įsisąmoniname, kad nenorime gyventi praeitimi ir kad sugebėjimas atleisti svarbus pirmiausia mums patiems.

Video tinklaraštininkas Leo Gura savo tinklaraštyje sako, kad tikrasis atleidimas susideda iš dviejų komponentų: paleidimo ir pamiršimo.

Žmonės dažniausiai mano, kad jiems tereikia „paleisti“, bet jų galvose nuolat sukasi mintys apie tai, ką koks nors žmogus jam padarė blogo. Kai negalime pamiršti viso to blogio, viso to skausmo, kurį mums suteikė tas žmogus, mes neišsilaisviname – vis draskome savo niežulį ir neleidžiame žaizdai užgyti, kol galiausiai ji pradeda pūliuoti. Kai atleidžiame tik „puse širdies“, pradedame savimi didžiuotis, kad atleidome skriaudėjui, tad, anot Leo, būtina ne tik paleisti, bet ir pamiršti skriaudas. Jis sako, kad praeities išgyvenimai lieka su mumis tik iki to momento, kol nustojame vėl ir vėl mąstyti apie mus įskaudinusias situacijas ir mus įskaudinusius žmones.

Tačiau svarbu ne tik apibrėžti, kas atleidimas yra, bet ir suvokti, kas atleidimas nėra. Atleidimas nereiškia, kad turime paneigti ar sumenkinti tą skriaudą, kurią patyrėme ir elgtis lyg nieko nebūtų nutikę. Taip pat tai nereiškia, kad skriaudėjas turi gailėtis savo poelgio, o mes turime atsisakyti reikalauti iš skriaudėjo teisinės atsakomybės. Kai kurių psichologų nuomone, į atlaidumo sąvoką neįeina netgi skriaudos pamiršimas ir dovanojimas skriaudikui. Ir nors atleidimas gali padėti atkurti santykius, jis neįpareigoja susitaikyti su mus nuskriaudusiu žmogumi. Ir jokiais būdais  atlaidumas nereiškia, kad dėl įvykusios skriaudos turime kaltinti save.

Psichoterapeutė Clarissa Pinkola Estes savo knygoje moterims (beje, kuo puikiausiai tinkančios pasiskaityti ir vyrams) „Bėgančios su vilkais“ teigia, kad „turime išsakyti savąją tiesą – ir ne tik apgailestavimus bei skausmą, bet ir tai, kokią žalą patyrėme, kokį pyktį, pasibjaurėjimą, kokį troškimą save nubausti ir atkeršyti tai mumyse sužadino.“

Kuo mums naudingas atleidimas? Jei sugebame atleisti mus nuskriaudusiam asmeniui, atgauname dvasios ramybę ir atsikratome mus graužiančio pykčio. Nebūtina nuskriaudusiajam jausti pozityvių jausmų – pakanka to, kad nebejausime itin neigiamų. Mes negalime pakeisti praeities, bet mes galime pakeisti savo jausmus, kuriuos jaučiame dėl to, kas įvyko praeityje. Atleidę mes nusimetame nuo pečių nuoskaudų ir kančios akmenų prikrautą maišą – įgyjame laisvę, pagyjame ir leidžiame sau judėti į priekį.

Visgi vienu ypu visiems visko neatleisime – tai iliuzija. Clarissa teigia, kad „padariusios savyje „generalinę tvarką“ galime nukenksminti didžiumą senų nuoskaudų ir pykčio, bet nuosėdų vis vien liks, visiškai jų neatsikratysime. Bet daugiausiai tegalime palikti sluoksnelį pelenų, o ne visa aplinkui ryjančią ugnį. Todėl seno pykčio liekanų kuopimas privalo tapti periodiška mūsų apsivalymo apeiga, kuri be kita ko, mus dar ir išlaisvina. Kartais klystame manydamos, neva būti supančiotai pasenusio pykčio – vadinasi, be perstojo burbėti, putoti, kažkam grasinti ir svaidyti lėkštes. Dažniausiai taip nebūna. Tokiais atvejais veikiau nuolat jaučiamės pavargusios, dūstame po storu cinizmo sluoksniu, nebetikime niekuo, kas siūlo viltį, švelnumą, pažadus.“

Dar ji sako, kad „daugeliui iš mūsų atleisti sunku tik todėl, kad mums įdiegta, jog atleidimas – tai vienkartinis veiksmas, kurį privalu atlikti iškart, vienu gaistu. Bet taip nėra. Atleidimas – tai daugiasluoksnis, daugiapakopis procesas. Mūsų visuomenėje įsišaknijusi nuostata, neva atleidimas turįs būti šimtaprocentinis reikalas: viskas arba nieko, atleidi arba ne. Dar mus moko, neva atleisti – tai užmerkti akis ir elgtis taip lyg nieko blogo ir nebuvo. Tai irgi neteisinga. Moteris, įstengianti 95 proc. atleisti tam ar už tai, kas ją įskaudino ar sužalojo, beveik verta būti paskelbta palaimintąja, jei ne šventąja.

Leo Gura siūlo gyventi ateitimi, turėti tikslų, įdomių užsiėmimų ir nukreipti visą savo energiją į veiklą, orientuotą į ateitį, kad nebeliktų laiko galvojimui apie tai, kas buvo praeityje, kad tiesiog natūraliai nebesinorėtų sėdėti ir gailėtis savęs. Kai turime gyvenimo tikslą, kai vykdome savo misiją, net jei atsiras mums kenkiančių žmonių – o jų tikrai atsiras, nes jie neišnyks nuo žemės paviršiaus tada, kai patys pradėsime keistis, – mūsų reakcija į jų elgesį bus visai kitokia, mūsų jų elgesys taip nebeskaudins. Tik patys galime nuspręsti, ar leisime neigiamiems praeities prisiminimams toliau save „apvaginėti“. Leo sako, kad praeitis – tai tik prisiminimai galvoje. Tai tik sąvoka. Taip pat, kaip ir ateitis. Tikra tik tai, kas yra dabar, yra tik esamasis laikas. Ir tik esamuoju laiku galime imtis veiksmų, idant pakeistume ateitį.

Dažnai kai kuriems žmonėms atrodo, kad pyktis – tai jų energijos šaltinis. Tam tikrais atvejais ir iki tam tikros ribos pyktis būna akstinas veikti, kurti, išjudėti iš savo komforto zonos ir ko nors imtis. Tačiau svarbu suvokti, kad nuolatinis buvimas pykčio zonoje nelyginant liepsna ima deginti mūsų kūrybinę energiją.

C. P. Estes rašo: „Jeigu pyktis kuriuo nors metu vėl tampa kliūtimi kūrybinėms idėjoms bei veiklai, vadinasi, jį reikia apmaldyti ar transformuoti. Toms, kurios ilgą laiką praleido mėgindamos susidoroti su trauma, kokios bebūtų jos priežastys, – kieno nors žiaurumas, abejingumas, nepagarba, beatodairiškumas, arogancija, nemokšiškumas ar tiesiog pats likimas, – visuomet ateina metas atleisti – tam, kad galėtų išlaisvinti dvasią ir leisti jai grįžti į normalią taikos ir ramybės būseną. <…> Atleidžiant esminis dalykas – pradėti ir nesiliauti. O užbaigti iki galo prireiks viso gyvenimo. Jums prieš akis – visas likęs laikas, todėl galėsite nuveikti bent mažesniąją šio darbo dalį.“

Anot Clarissos, „yra žmonių, kuriems dėl įgimto temperamento atleisti sekasi lengviau nei kitiems. Jiems tai – tarsi dovana, o visiems kitiems tenka ilgai ir atkakliai to mokytis. Gyvybingiems ir jautriems žmonėms kartais pavyksta lengviau žiūrėti į gyvenimą. Teisybė, ypač jautriems ir itin gyvybingiems ne visuomet sekasi lengvai nuleisti skriaudas. Nemanykite, kad esate bloga vien todėl, kad sunkiai atleidžiate. Ir nelaikykit savęs šventąja, jeigu atleidžiate lengvai. Kiekvienam savo, ir viskam savas laikas.“

Psichoterapeutė išskiria keturis atleidimo etapus:

  1. Atsiriboti – palikti ką nors ramybėje.
  2. Susitvardyti – susilaikyti nebaudus.
  3. Pamiršti – išbraukti iš atminties, liautis išgyventi.
  4. Atleisti – nubraukti skolą.

Toliau pateiksiu citatas iš josios knygos, kurioje ji aprašo šiuos etapus:

ATSIRIBOTI

Pasiryžus atleisti, paprastai verta kuriam laikui atsiriboti, t. y. atitokti, laikinai nebegalvoti apie mus įskaudinusį žmogų arba įvykį. <…> Tai leidžia mums išvengti visiško išsekimo, sustiprėti kitais atžvilgiais, susirasti gyvenime kitokio pobūdžio džiaugsmų.

Padaryti pertraukėlę – vadinasi, trumpam pamiršti skaudulį ir vėl imtis to, kas teikia jums jėgų: prisiminti užmestą rankdarbį, rašytojos plunksną, nukeliauti prie jūros, pasimokyti ar pasimylėti. <…> Su dvasine trauma susijusios problemos moterį kankins kur kas mažiau, jei ji nedelsdama užlašins balzamo sužeistai dvasiai, o klausimą, kas apskritai dėl visko kaltas, atidės vėlesniam laikui.

SUSITVARDYTI

Antras etapas – pamėginti susitvardyti, ypač – susilaikyti nebaudus: net negalvoti apie tai ir nieko ta linkme nedaryti. Šitaip valdytis – nepaprastai naudinga, nes toks elgesys padeda sutelkti problemą, užuot leidus jai išsisklaidyti į visas puses. <…> Tai toli gražu nereiškia, kad turime apakti arba apmirti, prarasti savisaugą ir budrumą. Tiesiog reaguokime į esamą situaciją oriai ir pažiūrėkime, kas iš to išeis.

Susitvardyti – vadinasi, turėti kantrybės, žūtbūt ištverti, nukreipti emocijas kitur. Šios gydomosios priemonės yra labai galingos. Naudokite jas tiek, kiek pajėgiate. Tai apsivalymo rėžimas. Nebūtina stengtis atlikti viską iš karto – galite pasirinkti vieną, pavyzdžiui, kantrybę, ir ugdyti būtent ją. <…> Susitvardyti – vadinasi, ugdyti didžiadvasiškumą atveriant kelią didžiajai gailestingajai prigimčiai įsiterpti į tai, kas anksčiau mums keldavo visiškai kitokias emocijas: pradedant nedideliu irzuliu ir baigiant įsiūčio priepuoliais.

PAMIRŠTI

Pamiršti – vadinasi, išbraukti ką iš atminties, liautis išgyventi dėl tam tikrų dalykų; kitaip tariant, paleisti, nebesilaikyti įsikibus į ką nors – ypač į prisiminimus. Pamiršti – tai anaiptol nereiškia numarinti smegenis. Sąmoningas pamiršimas reiškia, kad turime atsikratyti tam tikro įvykio: nuvaryti jį nuo scenos, kad nebešmėžuotų priekiniame plane, o geriausiu atveju liktų tūnoti kur nors užkulisiuose.

Pamiršimas – tai aktyvus, o ne pasyvus procesas. Jis reiškia, kad turime nebejudinti savyje tam tikrų dalykų, nebevartyti, nebekilnoti jų vis iš naujo, nebesileisti vėl užvaldomos tų pačių įkyrių minčių, vaizdų ar emocijų. Sąmoningai pamiršdamos mes apsisprendžiame daugiau savęs nebekankinti, ryžtingai nusigręžiame nuo tam tikrų dalykų ir daugiau nebesidairome atgal persikeldamos į naują erdvę, susikurdamos sau naują gyvenimą bei kitokią patirtį, apie kurią galėtume mąstyti vietoj senosios. Šitaip pamiršdamos, mes neištrinamame prisiminimų, o tiktai numalšiname su jais susijusias emocijas.

ATLEISTI

Atleisti kokiam nors mus įžeidusiam asmeniui, bendruomenei ar tautai galima daugeliu būdų bei lygmenų. Svarbu turėti omeny, kad „galutinis“ atleidimas tikrai nereiškia pasidavimo. Tai sąmoningas sprendimas nebesinešioti savyje priešiškumo, kuris apima dovanojimą už skolą ir atsisakymą siekti keršto.

Vieni renkasi absoliutų atleidimą: visiems laikams išvaduoja kaltininką nuo bet kokių reikalavimų atlyginti žalą. Kiti tam tikru momentu nusprendžia sustabdyti jau įsibėgėjusį kompensavimo procesą, atsisakydami likusios skolos dalies ir pareikšdami, esą kas buvo – pražuvo, ir jūs jau manote atsiteisę. Dar vienas būdas dovanoti – tai paleisti žmogų, nesulaukus iš jo nei emocinio, nei kokio kitokio atlygio. <…> Bene pats tikriausias būdas atleisti – tai pasigailėti savo skriaudėjo ir vienaip ar kitaip jam padėti.

Atleidimas – tai visų mūsų mėginimų atsiriboti, susitvardyti bei pamiršti kulminacija. <…> Viena iš pačių tikriausių atleidimo formų apima tai, kad liaujamės vengusios kaltininko, tai yra jo akivaizdoje nebebūname įsitempusios, atsainios ar pabrėžtinai šaltos, bet nepradedame elgtis ir pernelyg globėjiškai ar apsimestinai maloniai.

O kaip sužinoti, ar atleisti pavyko?

Clarissa atsako: „Pagalvojus apie tą nemalonią situaciją, jaučiate veikiau apgailestavimą nei pyktį, ir veikiau gailitės kaltininko, o ne nirštate ant jo. <…> Jūs nieko nebelaukiate. Nieko nebenorite. Jums prie kojos nebepririšta virvė, besidriekianti kažin kur toli atgalios. Jūs laisva ir galite eiti kur panorėjusi.“

Kitoje dalyje – daugiau būdų ir technikų, padedančių atleisti sau ir kitiems už padarytas skriaudas.

Apie naujus straipsnius sužinok pirmas!

Užsisakyk adamonyte.lt naujienlaiškį ir gauk pranešimus apie naujus straipsnius, seminarus, leidinius bei specialius pasiūlymus.

* Užsisakydamas(-a) sutinki gauti informaciją

Jūs sėkmingai užsisakėte naujienlaiškį!