Įsivaizduokite, kad įbridote į ežerą išsimaudyti ir netyčia pametėte ant rankos buvusį žiedą. Ėmėte aktyviai braidyti, rankomis graibstyti ežero dugną ir jo ieškoti. Ežero dumblas ėmė kilti į paviršių, vanduo pasidarė drumstas ir jūs nebegalėjote įžiūrėti, kas yra ežero dugne. Tuomet netekote vilties, nurimote ir ėmėte tiesiog dairytis aplink, jau nejudindami vandens. Ir, o, laime, nuskaidrėjusiame vandenyje pamatėte jį – savo pamestąjį žiedą, kuris, dumblui nusėdus ant ežero dugno, suspindo visu savo gražumu.

Taip ir gyvenime – aktyviai veikdami taip išblaškome savo mintis, kad mums žūtbūt reikia pauzės, kad galėtume vėl jas surinkti ir aiškiau, tarsi iš šono pažvelgti į savo situaciją.

Kiekvieną sykį, kai pas mane ateina klientai, kurie mažai težino, kas yra koučingas ir kaip jis veikia, nudžiungu. Nudžiungu, nes turiu galimybę leisti jiems patirti, koks yra manasis koučingas, kaip koučingo sesijas vedu būtent aš. Kiekvienas koučeris yra asmenybė, tad net ir iš to paties mokytojo mokęsi koučeriai savo sesijas ves unikaliu būdu, turės savo stilių, perleis viską per savo patirtis, savo supratimą.

Dažnai neturėdamas išankstinių nuostatų žmogus gali lengviau leistis į pokalbį ir apskritai ryžtis ateiti į koučingo sesiją. O juk kartais tereikia vieno pokalbio, kad dalykai imtų aiškėti.

Atvejų amplitudė, kada galima kreiptis į koučerį, labai plati. Sesijose galime kalbėtis tiek apie karjeros pasirinkimą, tiek apie šeimyninius santykius, tiek apie egzistencinius dalykus.

Koučerio „nusinulinimas“ – viena tų vertybių, kuriomis stengiuosi vadovautis. Ką būtent turiu omenyje? Kalbu apie tai, kad kiekvieną klientą pasitinku taip, tarsi nieko apie jį nežinočiau (o dažnai iš tikrųjų ir nežinau). Tada vedu koučingo sesiją iš nežinojimo pozicijos, drįstu užduoti klausimus, neužtušuotus vienokia ar kitokia mano patirtimi ar nuostatomis.

Kliento praeitis man įdomi, bet labiau orientuojuosi į tai, ką galime padaryti šiandien, preziumuodami, kad šiandiena, su visu bagažu iš praeities, ir yra startinė pozicija.

Smalsumas ir rūpestis žmogumi veda mane į priekį ir skatina domėtis, kaip žmogus ligi šiolei sprendė jam iškilusius iššūkius, ir pamėginti kartu su juo sumodeliuoti būsimo elgesio ar mąstymo modelius. Dažnai koučerio vaidmuo yra iliustruojamas kaip žmogaus, turinčio įrankių, kad klientas galėtų pats pasistatyti tiltą ir išspręsti jam kilusį iššūkį. Bet tai tikrai ne pati geriausia iliustracija. Koučeris nėra tik greta kliento vaikštantis įrankių padavinėtojas – jis labiau deda pastangas kurdamas sąlygas, kad klientas išmoktų meškerioti, nei dalina žuvį. Pabrėžiu – ne moko žvejoti, o deda pastangas įgalinti patį klientą išmokti tai daryti.

Per koučingo sesijas, taip pat kaip ir per susitikimus su psichologu ar psichoterapeutu, tenka prisiliesti prie itin asmeniškų dalykų. Mes negalime daryti takoskyros tarp to, kokie esame sociume ir kokie esame artimoje aplinkoje, apsimesti, tarsi tai, kas vyksta asmeniniame gyvenime, mūsų niekaip neveikia darbe. Kuo didesnė takoskyra, tuo daugiau įtampos keičiant vaidmenis, ir tuo mažiau galimybių būti savimi tikru. Mano pačios, o ir mano mokytojų bei kolegų patirtis rodo, kad net jei sesijoje kalbame apie karjerą, vis tiek kažkurioje vietoje tenka prisiliesti prie žmogaus emocijų, asmeninių patirčių, kurios turi įtakos tai sričiai, apie kurią kalbame. Tik dažnai žmogus tų sąsajų nemato. Koučeris gali padėti jas pamatyti.

Koučingo sesijos padeda megzti tinklus tarp mūsų pačių subasmenybių – atskirų mumyse esančių dalių, kartais darniai veikiančių išvien, o kartais tampančių paklodę į skirtingas puses. Kuo labiau esame vienis, t. y. kuo mažiau verčiame save įeidinėti į skirtingus vaidmenis, kad įtiktume kitiems, ir kuo aiškiau matome sąsajas tarp skirtingų savo gyvenimo sričių, tuo esame labiau patenkinti gyvenimu. Taigi, darsyk, koučingas padeda matyti sąsajas.

Mano trejų metų savanorystė „Jaunimo linijoje“ ir dar, palyginus, neilga koučingo patirtis (nors man atrodo, kad koučingu vienokiu ar kitokiu kampu užsiėmiau didžiąją savo gyvenimo dalį, tik to taip nevadinau), leidžia teigti, kad mes iš tiesų viduje žinome mums reikalingus atsakymus, tik ne visada sugebame juos iš to savo vidaus ištraukti. Intensyvus ir įtemptas gyvenimo būdas dažnai „užfonuoja“ prieigą prie atsakymų. Tada mums reikia išorinių konsultantų. Iš esmės koučingas šiandien, mano giliu įsitikinimu, labiausiai reikalingas dėl to, kad nebemokame klausytis savęs, nebemokame su savimi (o ką jau kalbėti, kad ir su kitais!) būti atviri ir nuoširdūs. Sesijų metu leidžiu sau užduoti savo klientams nepatogius, atvirus, drąsius, esminius klausimus. Tokius, kokių jie galbūt sau neužduotų patys. Kartais žmogui tik to ir tereikia – saugios erdvės atvirai pakalbėti apie nepatogius dalykus.

Mano galva, koučerio darbas – sukurti erdvę, kurioje klientas galėtų atsiverti, apmąstyti savo paties mintis ir įžvalgas.

Kitais žodžiais tariant, vienas koučingo tikslų, kurių siekiu sesijų metu – įgalinti žmogų patį imtis veiksmų ir prisiimti už juos atsakomybę, t. y. drauge su klientu užauginti jame stabilią ašį, kuri išliktų ir į kurią galima būtų remtis esant net ir labai sunkioms išorinėms aplinkybėms.

Žinoma, kažkuriuo metu gali prireikti mentorystės – profesionalios tam tikros srities specialisto konsultacijos, bet čia jau kita sritis. Pabrėžiu, kad koučeris gali būti kartu ir mentorius, ir psichoterapeutas, ir psichologas, bet tikrai neprivalo išmanyti visų šių sričių.

Ką darau, jei koučingo sesijos metu paaiškėja, kad mano klientui reikalinga kitokia pagalba? Tiesiog rekomenduoju žmogui specialistą, kuris jam galėtų padėti labiau, nei aš, pvz., psichoterapeutą, nemėgindama šios rolės vaidinti pati. Man svarbu, kad žmogui iš mūsų susitikimų išeitų jausdamasis gavęs naudos. Ji gali būti išoriškai neapčiuopiama, ne iš karto suvokta, bet jei žmoguje bent per milimetrą kažkas sujudėjo, vadinasi, poveikis jau yra. Juk nebūtina visą laiką keliauti septynmyliais žingsniais.

Beje, sąmoningai vartoju žodį „koučingas“ ir „koučeris“, o ne kokį nors lietuvišką šių sąvokų pakaitalą. Kodėl? Nes tikslaus apibrėžimo tam, ką su klientais veikiame koučingo sesijų metu, lig šiolei neradau.

Tarkime, terminas ugdomasis vadovavimas niekaip neįsispraudžia į tikrosios koučingo sąvokos ribas, nes koučingo sesijose koučeris nevadovauja. Anaiptol – koučingo sesijų metu itin svarbus lygiavertiškumas. Taip, iš tiesų koučingą verta išmanyti vadovaujamas pareigas užimantiems žmonėms, bet čia ir dedu tašką.

Konsultuojamuoju ugdymu koučingo taip pat nesiūlyčiau vadinti – koučeris neturėtų atlikti konsultanto vaidmens ir dalyti patarimų. Koučingo sesijose, atvirkščiai, siekiama skatinti patį žmogų mąstyti, ieškoti sprendimų ir įgalinti tapti atsakingą už savo priimamus sprendimus, o ne duodant patarimą atsakomybę užsikrauti ant savo (koučerio) pečių. Žinoma, būna situacijų, kai vienoks ar kitoks patarimas išsprūsta, bet labiau kaip variantas, ką galima būtų tam tikroje situacijoje daryti, o ne kaip nenuginčijama veikimo instrukcija.

Daugiau į sąvokas nebesigilinu ir viliuosi, kad daugmaž apčiuopėte, apie ką yra koučingas ir kuo jis jums gali būti naudingas.

Baigdama noriu padėkoti kiekvienam pas mane ateinančiam klientui – jūs esate tokie ypatingi ir unikalūs, kad kiekvieną sykį po mūsų susitikimų jaučiuosi pakylėta, kad turėjau galimybę su jumis pabendrauti. Tiesa, tam tikru būdu, pagal tam tikras taisykles, bet itin kokybiškai – juk būtent tokio bendravimo dažnas mūsų skubėdami gyventi gyvenimą stokojame.

 

Apie naujus straipsnius sužinok pirmas!

Užsisakyk adamonyte.lt naujienlaiškį ir gauk mano knygą „5 būdai koučinti save“! Taip pat – naujienas apie mano parengtus straipsnius bei specialius pasiūlymus.

* Užsisakydamas(-a) sutinki gauti informaciją

Jūs sėkmingai užsisakėte naujienlaiškį!