Šią vasarą gavau dovanų „Mažąją IKIGAI knygą“. Ikigai idėja ir principai man pasirodė tokie vertingi, kad nusprendžiau neatidėliodama jais pasidalinti ir su tavimi. Ikigai japonų kalba reiškia gyvenimo malonumus ir prasmę. Jis susideda iš iki (gyventi) ir gai (priežastis). Japonai šį žodį vartoja įvairiuose kontekstuose savo kasdienėje kalboje. Svarbiausia, ką prieš skaitydamas toliau turėtumei žinoti, yra tai, kad ikigai yra prieinamas mums visiems.

Vardinu 5 ikigai principus:

1 principas: Pradėkite nuo mažų dalykų

2 principas: Atsipalaiduokite

3 principas: Siekite darnos ir tvarumo

4 principas: Džiaukitės mažais dalykais

5 principas: Būkite čia ir dabar.

Apie šiuos principus, nebūtinai paeiliui, šiame straipsnyje ir kalbėsiu.

Amerikiečių rašytojas Danas Buettneris savo kalboje TED konferencijoje tema „Kaip gyventi, kad sulauktum 100 ir daugiau metų“ kalbėjo apie ikigai kaip apie gyvenimo būdą, leidžiantį pasiekti geros sveikatos ir ilgaamžiškumo. Savo kalboje Buettneris aptarė penkias pasaulio vietas, kurias pavadino „mėlynosiomis zonomis“. Jos ypatingos tuo, kad jose sutinkama daugiausia ilgaamžių žmonių. Šios zonos – tai Okinava Japonijoje, Sardinija Italijoje, Nikoja Kosta Rikoje, Ikarija Graikijoje ir Septintosios dienos adventistų bendruomenė Loma Lindoje, Los Andžele. Ištyręs okinaviečių gyvenimo būdą, kultūrą ir tradicijas, rašytojas padarė išvadą, kad jų ikigai esmę sudaro bendrumo jausmas, dvasingumas ir tinkama mityba.

2016 m. Japonijos sveikatos ministras paskelbė ataskaitą, kurioje matyti, kad Japonijos vyrai pagal vidutinę gyvenimo trukmę, kuri siekia 80,79 metų, yra ketvirti pasaulyje po Honkongo, Islandijos ir Šveicarijos gyventojų. Japonės pagal vidutinę gyvenimo trukmę, kuri yra 87,5 metų, užima antrą vietą pasaulyje po honkongiečių; nuo jų nedaug atsilieka ispanės.

2008 m. Japonijos mokslininkai paskelbė svarbią studiją apie ikigai naudą sveikatai. Išanalizavę duomenis, gautus daugiau nei iš 50 tūkstančių žmonių, tyrėjai padarė išvadą, kad „palyginti su ikigai radusiais asmenimis, tarp tų, kurie jo nerado, buvo daugiau nesusituokusių, nedirbančių, turinčių prastesnį išsilavinimą, besiskundžiančių bloga sveikata, patiriančių didelę dvasinę įtampą, kenčiančių stiprius ar vidutinius skausmus, turinčių ribotas fizines funkcijas ir sunkiai vaikštančių“. Neaišku, ar sėkmingesniais žmonės tapo, nes turėjo ikigai, ar tokiais tapo dėl įvairių gyvenimiškų patirčių, leidusių įgyti ikigai. Visgi neabejotinai galima teigti, kad ikigai turintis žmogus yra tokios dvasinės būsenos, kuri leidžia pajusti, jog jis gali susikurti aktyvų ir laimingą gyvenimą.

Taigi turint ikigai, sėkmės galima pasiekti, tačiau sėkmė nėra būtina, norint rasti ikigai. Mūsų visuomenėje įprasta siekti sėkmės – būti paaukštintam, sukurti sėkmingą verslą, pelningai investuoti, sėkmingai vesti ar ištekėti, susilaukti tokių pat sėkmingų vaikų. Mūsų pasiekimai sociume tarsi nusako mūsų vertę. Bet ar iš tiesų? Ar mūsų vertė ir savivertė turėtų būti spraudžiama į šiuos sociumo sumeistrautus rėmus? Šioje vietoje derėtų pritaikyti antrąjį ikigai principą ir atsipalaiduoti. Neteigiu, kad tai padaryti lengva, bet – neabejotinai verta.

Dar vienas svarbus aspektas – ikigai suteikia gyvenimui prasmę bei ištvermės ir jėgų siekti savo tikslo. Tai iliustruoja šiuo metu visame pasaulyje žinomo restorano „Sukiyabashi Jiro“ įkūrėjo Jiro Ono istorija. Jo restoranas buvo išrinktas kaip geriausia vieta oficialiems pietums, kurių metu Japonijos ministras pirmininkas susitiko su Jungtinių valstijų prezidentu Baracku Obama. Tad galite įsivaizduoti, kad šis įstabiais sušiais garsėjantis restoranas – neeilinis. Kaip ir paties Jiro Ono karjeros istorija.

„Jo šeima vos sudūrė galą su galu, todėl spaudžiamas finansinės būtinybės (tuo metu Japonijoje dar nebuvo priimtas įstatymas, draudžiantis vaikams dirbti), vakarais Jiro pradėjo dirbti restorane, o dieną mokėsi pradinėje mokykloje. Ilgas ir sunkus darbas berniuką taip išvargindavo, kad klasėje jis paprastai užsnūsdavo. Kai mokytojas už bausmę išvydavo Ono į lauką, vaikas dažnai pasinaudodavo šia pertraukėle tarp pamokų ir nubėgęs į restoraną baigdavo ruoštis ir pasirengdavo vakarui.

Kai Ono atidarė savo pirmąjį sušių restoraną, vėliau išaugusį į „Sukiyabashi Jiro“, jis nesvajojo sukurti geriausios pasaulyje maitinimo įstaigos. Tiesiog tuo metu atidaryti sušių restoraną kainavo pigiau negu kitokio tipo užkandinę. Sušių restoranams pakanka pačios elementariausios įrangos ir paprastų baldų. Nieko stebėtina, turint omenyje, kad XVII amžiuje, Edo laikotarpiu, sušiai buvo pardavinėjami tiesiog gatvėse, ant prekystalių. Ono, atidarydamas savo restoraną, tuo metu siekė sudurti galą su galu, nieko daugiau.

Vėliau prasidėjo ilgas ir sunkus kilimas aukštyn. Tačiau kiekviename ilgos karjeros etape Ono turėjo jį palaikantį ir motyvuojantį ikigai – nepaliaujamai siekdamas kokybės, jis visada klausėsi savo vidinio balso. Jis kūrė tai, kas netiko masinei rinkai ir nebuvo lengvai suprantama plačiajai visuomenei. Šiame kelyje Ono pats turėjo save padrąsinti ir paskatinti, ypač pirmosiomis dienomis, kai dar reikėjo, kad žmonės pastebėtų jo pastangas.

Ono tyliai ir ramiai dirbo, pamažu tobulindamas savo verslą: pavyzdžiui, suprojektavo specialų konteinerį, kurį įmontavo į restorano prekystalį, siekdamos tvarkos ir švaros. Jis taip pat patobulino keletą sušiams gaminti skirtų įrankių, nė neįtardamas, kad daugelį pradės naudoti kiti restoranai ir galiausiai jie bus pripažinti Ono išradimu. Visus šiuo nedidelius žingsnelius į priekį lydėjo Ono aistra savo darbui ir gilus suvokimas, kad pradėti reikia nuo mažų dalykų (1 ikigai principas).“

Taigi ikigai slypi smulkmenose, mažuose dalykuose. Puodelis kavos, kasdienis vaikų vedimas į mokyklą, vadovavimas stambiai įmonei, mėgavimasis saulės spinduliais, paveikslo piešimas, prezidento vizitas tavo restorane yra lygiaverčiai dalykai. Ikigai turintis žmogus, geba šiuos dalykus vertinti ir jais džiaugtis vienodai.

Ikigai kartais apibrėžiamas kaip „priežastis, verčianti keltis rytais“. Japonams nereikia didžiulės motyvacijos tęsti pradėtą darbą, nes jie yra pratę pradėti nuo mažų dalykų, nuo kasdienių ritualų. Vienas tokių – ankstyvas kėlimasis. Mokslininkai yra nustatę, kad šiuo paros metu smegenys dirba produktyviausiai ir kūrybiškiausiai.

Dar prieš kurį laiką ankstyvas kėlimasis buvo siejamas su tuo, kad Japonijoje labai svarbus buvo ūkininkavimas, kuris ir skatino žmones gyventi „pagal saulę“. Laikai pasikeitė – dabar žemės ūkyje dirba tik 1,5 proc. visų Japonijos gyventojų. Ir visgi ankstyvas kėlimasis neprarado prasmės ir šiandien yra laikomas svarbiu dienos ritualu, kuo žmogus beužsiimtų – ar būtų verslininkas, ar sumo imtynininkas, ar augintų vaikus.

„Kadangi yra žinoma, jog saulės šviesa veikia įvairių hormonų gamybą smegenyse, gyvenimas pagal saulę turi prasmę, nes žmogaus biologinis paros ritmas yra prisiderinęs prie natūralios dienos ir nakties kaitos. Neurologiniu požiūriu, tai paaiškina, kodėl ankstyvas kėlimasis yra tapęs tokia svarbia japonų tradicija.“

1928 m. Japonijos vyriausybės iniciatyva įkurtas radio taiso – per radiją transliuojama ritminė gimnastika, kuri savyje derina ir ankstyvą kėlimąsi, ir fizinį aktyvumą. Aktyviai judėti skatinami įvairaus amžiaus žmonės, o vaikams netgi steigiami specialūs paskatinimai – jie turi galimybę rinkti pašto ženklus, už kuriuos vėliau gauna saldumynų ar kanceliarinių prekių.

„Gyvenamųjų rajonų parkuose kasdien galima išvysti grupę pagyvenusių žmonių, atliekančių rytinę mankštą. Jie būna pasirengę lygiai pusę septintos ryto, kai tik radijo stotis „NHK Radio 1” pradeda transliuoti teminę radio taiso melodiją. Tai jų ikigai.

<…> Dažnai šių treniruočių dalyviai yra išsibarstę kas sau ir kiekvienas turi asmeninį požiūrį į gimnastiką. Kai kurie nepataiko į muzikos ritmą, kiti, judindami rankas ir kojas, gyvai šnekučiuojasi. Kai kas prisijungia, muzikai įpusėjus, kiti išeina mankštai dar nepasibaigus. Kitaip tariant, čia nėra idealios tvarkos ir tai toleruojama.

Radio taiso turbūt yra geriausias pavyzdys to, kaip palankiai japonai vertina ankstyvo ryto veiklą. Jis ypač įdomus socialinio ikigai kūrimo požiūriu, nes vienija bendruomenę, padėdamas siekti darnos ir tvarumo – tai trečiasis ikigai principas.“

O kad lengviau būtų atsikelti, japonai naudoja principą džiaugtis mažais dalykais. Vos atsikėlę jie skuba pasilepinti kokiais nors mėgstamais dalykais, tarkime, puodeliu gardžios kavos ar šokoladu. Toks įprotis leidžia smegenyse išsiskirti dopaminui (laimės hormonui), verčiančiam atlikti veiksmą (atsikelti), kad žmogus sulauktų atpildo (šokolado ar kavos).

Dar vienas būdas japonams džiaugtis mažais dalykais – pasilengvinti neretai ilgą kelionę į darbą. Nuotaikai praskaidrinti japonai traukinyje žaidžia shogi (japoniškais šachmatais). Tai panaši bendruomenė, kurią suburia radio taiso. Ir šiuo atveju ankstyvą kėlimąsi paskatina motyvacija su bendradarbiais pakeliui į darbą pažaisti širdžiai mielą žaidimą (čia vėl galime kalbėti apie trečiąjį ikigai principą – darną ir tvarumą).

Taigi radio taiso ir shogi galima laikyti gerai parengtais projektais, paremiančiais pirmą, trečią ir ketvirtą ikigai principus: pradėkite nuo mažų dalykų, siekite darnos bei tvarumo ir džiaukitės mažais dalykais.

Sutikite, nebūtina būti gimusiam tekančios saulės šalyje, kad išsiugdytumėte įprotį anksti keltis – juk saulė teka ir leidžiasi ne tik Japonijoje, ar ne?

Kalbant apie pradėjimą nuo mažų dalykų, dar svarbu paminėti ir japonišką žodį kodawari, kuris reiškia asmeninį standartą, kurį žmogus yra sau išsikėlęs, arba nuostatą kreipti ypatingą dėmesį į labai mažas detales.

„Pavyzdžiui, Steve‘as Jobsas taip pat buvo apsėstas kodawari, nors garsiai apie savo įpročius ir nekalbėjo, kai bandė sukurti tobulą „iPhone“. Tiesą sakant, galima teigti, kad kodawari buvo išskirtinis Steve‘o Jobso bruožas. Galima netgi tvirtinti, kad Steve‘as Jobsas savąja kodawari dvasia buvo tikras japonas!”

Vienas svarbiausių kodawari aspektų yra tas, kad žmonės siekia savo tikslų, neatsižvelgdami į protingus lūkesčius, pagrįstus rinkos dėsniais, ir tai daro ne tik išskirtinės asmenybės, bet ir paprasti žmonės. Kodawari turintys japonai tiesiog siekia daugiau, nors nėra jokios aiškios priežasties to daryti, tarkime, tobulina garsiuosius ramen makaronus, kurie kiekviename Japonijos restoranėlyje – vis kitokie.

Čia pritiktų paminėti ir „Sembikiya“ – prabangią Japonijos vaisių parduotuvę. Vaisininkystė yra ta sritis, kurioje japonai demonstruoja ypač aukštą kodawari laipsnį. Taigi minėtoje parduotuvėje galima įsigyti kelis šimtus dolerių kainuojančių vaisių. Suvalgyti 200 dolerių kainuojantį muskusinį melioną ar 100 dolerių kainuojantį tobulai prinokusį mangą užtrunka vos kelias minutes. Čia svarbūs du dalykai. Jei sužinotumėte, kiek pastangų ir kodawari buvo įdėta šiems vaisiams užauginti, tikriausiai, manytumėte, kad vaisiai jums atsiėjo itin pigiai. Antra, japonai labai rimtai žiūri į trumpalaikius dalykus, todėl penktasis ikigai principas – buvimas čia ir dabar – bene pats svarbiausias iš visų. Hanami – kiekvieną pavasarį vykstanti vyšnių žydėjimo šventė – dar vienas efemeriškumo pavyzdys. Taigi mokėjimas džiaugtis trumpalaikiais dalykais – itin svarbus, nes dovanoja jutiminį malonumą, o pastarasis – priežastį gyventi toliau.

Buvimo čia ir dabar principas neišvengiamai siejasi su atsipalaidavimu. Taip, kaip žaisdami „flow“ būseną patiria vaikai, dirbdamas mėgstamą darbą ar užsiimdamas širdžiai miela veikla gali atsipalaiduoti ir kiekvienas suaugusysis. Tam reikia paleisti savąjį ego ir mėgautis pačiu darbo procesu – ne siekiant rezultato, o patiriant didžiulį malonumą iš to, kas vyksta čia ir dabar.

„Arbatos gėrimo tradicija sėkmingai gyvuoja iki šiol. Tiesą sakant, ši tradicija įdomi tuo, kad joje atsispindi visi penkti ikigai principai. Prieš arbatos ceremoniją meistras rūpestingai papuošia kambarį, didžiausią dėmesį kreipdamas į detales, tokias kaip gėlių, pamerktų į vazas, rūšis (pradėkite nuo mažų dalykų). Arbatos meistras ir jo svečiai demonstruoja pabrėžtiną kuklumą ir pagarbą, net jeigu jie turi ilgametę patirtį (atsipalaiduokite). Daugelis arbatos ceremonijos metu naudojamų indų yra dešimtmečių, o kartais net šimtmečių senumo; jie pasirenkami taip, kad derėtų vienas su kitu ir paliktų neišdildomą įspūdį (siekite darnos ir tvarumo). Nepaisant skrupulingo pasiruošimo, svarbiausias arbatos ceremonijos tikslas yra atsipalaiduoti, pasidžiaugti arbatos kambaryje esančiomis detalėmis, kurios žadina jutimus (džiaukitės mažais dalykais) ir patirti sąmoningumo meditacijos būseną, stebint bei priimant vidinį arbatos kambario pasaulį ir įvertinant kiekvieną čia praleistą akimirką (būkite čia ir dabar).“

Gyvenimas darnoje su kitais žmonėmis ir aplinka yra esminis ikigai elementas.

Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis labiau verčiami varžytis visuotiniame kontekste. Tačiau vertybių sistema, kuri koncentruojasi tik į nedidelę grupelę geriausiųjų, pasmerkta žlugti, nes tam, kad vieni laimėtų, kiti turi pralaimėti. Siekimas nugalėti gali skatinti kurti nuostabius dalykus, bet tuo pačiu ir kelti daug streso tiek atskiriems individams, tiek visai visuomenei. Žodis karoshi, jei jį išverstume tiesiogiai, reiškia „mirtis nuo persidirbimo“. Faktas, kad jis jau tapo tarptautiniu, nedžiugina net ir prie struktūruotų darbų pripratusių darbščiųjų japonų.

„Problema ta, kad žmogui yra įgimta mąstyti nugalėtojų ir pralaimėtojų, vedlių ir sekėjų, viršininkų ir pavaldinių kategorijomis. Štai kodėl mes nuėjome taip toli į priekį. Kaip rūšis ir štai kodėl mes kada nors galiausiai pasieksime ribą, kurią peržengę susinaikinsime. Ikigai ieškojimas, varžant bei slopinant savąjį aš ir kartu atsižvelgiant į ekologinę sistemą, kurioje gyvename, gali smarkiai prisidėti prie tvaraus gyvenimo būdo.

Ikigai yra prisitaikymas prie bet kokios aplinkos. Turėdamas ikigai žmogus geba lengviau išnaudoti aplinkybes (pamenate Jiro Ono?) ir džiaugtis paprastutėmis pergalėmis ir pralaimėjimais.

Ir jau visai į pabaigą norisi užsiminti apie religiją – svarbiausią Japonijos dvasinės tvirtybės ir atsparumo šaltinį. Ši religijos rūšis – ypatinga. Japonijoje, turinčioje  apie 8 milijonus dievybių, dievo samprata skiriasi nuo vakarietiško Dievo koncepto.

Japonai, net išpažindami vieną kurią religiją, retai kada tai daro fanatiškai, todėl neatmeta ir kitų religijų.

Japonams įprasta lankytis šinoistų šventyklose Naujųjų metų dieną, švęsti Kalėdas su mylimu žmogumi, tuoktis pagal krikščioniškas tradicijas ir dalyvauti budistų laidotuvėse. <…> Kitaip tariant, japonai įsisavina šias iš užsienio atkeliavusias religines tradicijas 8 milijonų dievų kontekste.

Dėl tokio požiūrio jie yra kritikuojami, atseit, toks lankstumas – tikro religinio tikėjimo stoka. Tačiau, „savojo ikigai paieškos, sekant japonų pavyzdžiu, ir susidūrimas su plačiu vertybių spektru gali padėti sustiprinti taiką mūsų planetoje, kurioje vis didesnį mastą įgauna ekstremizmas.

Svarbu suvokti, kad laimingu gali jaustis nepaisant to, kokią religiją išpažįsti, gyveni santuokoje ar esi nesusituokęs, turi vaikų ar jų neturi, esi įgijęs mokslo laipsnį ar nesi, turi antsvorio ar esi lieknas, gyveni ten, kur nuolat šviečia saulė, ar kur būna speiguotų žiemų. Savęs ir savo gyvenimo aplinkybių priėmimas gali būti absoliučios laimės formulė, kurios visi taip ieško.

Atrask ir puoselėk savo ikigai: augink jį slapta ir pamažu, kol vieną dieną jis duos originalių vaisių. Asmeniškų džiaugsmų siekimas gyvenime dažnai sulaukia socialinio atlygio. Net jei gyvenimo aplinkybės, atrodo, visiškai nepalankios, išnaudok jas kaip gali geriausiai. Gali savęs paklausti:

  • Kokios yra mano sentimentaliausios vertybės?
  • Kokie maži dalykai suteikia man malonumo?
  • Ar turiu minčių, kaip susidoroti su mano gyvenime iškilusiais iššūkiais?
  • Ar esu labiau linkęs ką nors daryti pamažu, nesiekdamas skubaus išorinio atlygio?
  • Ar esu pasiryžęs išsaugoti savo kaip asmenybės individualumą ir kartu atlaidžiau žiūrėti į kitų žmonių skirtingumą?

Tiek. Linkiu rasti savąjį ikigai.

 

Straipsnis yra parengtas pagal Ken Mogi „Mažąją IKIGAI knygą“. Jame esančios citatos – iš šios knygos.

 

 

 

Apie naujus straipsnius sužinok pirmas!

Užsisakyk adamonyte.lt naujienlaiškį ir gauk pranešimus apie naujus straipsnius, seminarus, leidinius bei specialius pasiūlymus.

* Užsisakydamas(-a) sutinki gauti informaciją

Jūs sėkmingai užsisakėte naujienlaiškį!