Kaip atsigręžti į save, nuošalyje nepaliekant artimųjų, kaip nesusipainioti, kur Meilė sau, o kur tik – beatodairiškas egoizmas, arba atvirkščiai – kur meilė, o kur liguistas aukojimasis ir savigarbos stoka? Štai kontrolinių klausimų serija, kuri žingsnis po žingsnio integruos naują kokybę į tavo gyvenimą. Tereikia perskaityti, permąstyti ir karts nuo karto prisiminti savęs paklausti, vardan ko aš visa tai darau?
Grožio standartai, supratimas apie tai, kas yra gražu, o kas – ne, nuolatos keičiasi. Moterys ir į korsetus buvo spraudžiamos, kad liemuo būtų kuo siauresnis, net jeigu nuo išsekimo alpinėdavo kiekviename žingsnyje, ir jų pėdos prokrustiškai mažinamos, kad primintų lotoso žiedą, nors jau ir paeiti vargiai begalėdavo.
Mes, moterys, ir šiandien savo kūną mėginame įsprausti į šiandienos kažin kieno (grožio industrijos?) sugalvotas normas. Lieknos moterys vadinamos perkarusiomis, stambesnės – nusipenėjusiomis. Įsivaizduokite, kaip turėtų jaustis šiandien tobulu pripažįstamo kūno savininkės, jei jas visas staiga nukeltume į tuos laikus, kai Rubensas tapė savo paveikslus? Visų jų savivertė turėtų, oi, kaip nukristi, nes jos neatitinka laikmečio standartų!
Ar moters vidinė vertė turi priklausyti nuo to, kaip ji atitinka nūdienos kažkieno sugalvotus standartus? O jei standartai pasikeis? Ar ji, nepaisydama savo prigimtinio kūno sudėjimo, savo kūno konstitucijos, turėtų bėgti paskui pasikeitusias tendencijas? O svarbiausia, ar ji nuo to taps laimingesnė? Kartais taip skubame, bėgame, kad pamirštame savęs paklausti esminio klausimo – vardan ko aš visa tai darau? Visos turbūt sutiksime, kad siekiame būti laimingos. O kokius būdus tam pasiekti pasirenkame, priklauso tik nuo mūsų pačių. Jei sąmoningumo stinga, gyvename pagal mums į pasąmonę kadais įrašytas programas ir pagal visuomenės diktuojamus standartus, žūtbūt stengdamosi juos atitikti, bet kai tik užduodame sau jau minėtą klausimą, desperatiško blaškymosi gyvenime lieka vis mažiau, vis labiau pradedame suvokti, kur ir kodėl judame.
Kiek pažįstate lieknų, dailių, karjeros aukštumų pasiekusių, bet iš tikrųjų laimingų moterų? O kiek tokių, kurioms, regis, ir pavydėti nėra ko, o, va, žiūrėk, kokia laiminga, nors, regis, nieko ypatingo gyvenime ir nepadarė, ir kilogramų ant josios galėtų būti mažiau…
Ir taip visą gyvenimą – būdamos ir gražios, ir išsilavinusios, ir įdomios vis mėginame dar ir dar labiau ištobulinti save. Ir pavydime toms, kurios, būdamos ganėtinai putlios, skambiai kvatoja ir džiaugiasi gyvenimu. Kaip jos drįsta šitaip džiaugtis, iš kur tiek pasitikėjimo savimi? Čia ir reikia sustabdyti mintis ir pamąstyti – iš tiesų, kodėl? Ką aš darau ne taip, kad būdama tokia, kokia esu – galbūt jau priartėjusi prie šiuolaikinių grožio standartų – vis dar nesijaučiu laiminga?
O jei priimtume tiesą, kad kūnas – tai priemonė, kuri reikalinga siekiant tikslų? Nors kūnas – tik laikini „namai“, kuriuose gyvename ( tikinčios sielos amžinumu žino, kad kitame gyvenime gausime kitą ir visai kitokį kūną), jais rūpintis vis tiek būtinai reikia, idant pasiektume tikslų, kurių šiame gyvenime turime pasiekti. Kitaip tariant, tobulinti savo kūną, jį taip mylėti ir tausoti, kad jis tarnautų sielos tobulinimo kelyje, o ne pats taptų tikslu.
Beatodairiškai mėgindamos laikytis vienos ar kitos dietos, radikaliai pakeitusios mitybą ir tapusios vegetarėmis, veganėmis, žaliavalgėmis tik tam, kad sulieknėtume, bet be meilės sau, labai greitai galime likti prie suskilusios geldos. Nes viskas – ne iš meilės sau, o iš baimės būti nemylima, jei (ne)pasikeis fizinis kūnas.
Bulimija, anoreksija – tai psichikos ligos. Šios ligos yra neadekvataus savo kūno vertinimo kraštutinumai, bet kartais net ir šiomis ar panašiomis ligomis nesergančios moterys negali savęs adekvačiai įvertinti ir net pasiekusios norimų rezultatų, vis dar jaučia nepasitenkinimą savimi. Tai darsyk įrodo – kol „nesutvarkysime“ galvos, tai yra, nepakeisime mąstymo, jokie mitybos pokyčiai nepadės.
Knygų apie lieknėjimą autorė, gydytoja ginekologė Valdonė Valienė duodama interviu „Žinių radijo“ laidoje „Pasaulis pagal moteris“, yra sakiusi: „<…> yra pripažinta, kad svorį geriausiai padeda mesti psichiatrai.“
Dallasas ir Melissa Hartwigai knygoje „Viskas prasideda nuo maisto: visavertė mityba 30 dienų“ bei Allenas Carras knygoje „Lengvas būdas sulieknėti“ atskleidžia maisto psichologijos paslaptis, pasakoja kaip, tarkime, kava, coca cola ar šokoladas „padaromi“ skaniais, nors iš tikrųjų tokie nėra, paaiškina, kodėl Frankenšteino maistas (JAV Frankenšteino maistu žmonės vadina genetiškai modifikuotą maistą) yra toks patrauklus ir kartu toks nenaudingas mūsų organizmui. Kai suvokiame, kad maisto pramonė ir grožio industrija yra galingas verslas, pradedame įsisąmoninti, kad turime galimybę rinktis, sugrįžti prie to, kas mums iš tiesų yra skanu, gražu ir naudinga. Save mylinti moteris – ne pataikaujanti savo silpnybėms ir valganti tiek saldumynų, kiek tinkama, o vertinanti, ką suvartojamas maistas teikia jos organizmui, jos sielos „namams“ ir besirenkanti tokį, kuris iš tiesų jai teikia energijos, yra naudingas.
Olga Valiayeva savo knygoje „Menas būti žmona“ rašo: „Atkreipkite dėmesį į savo mitybą ir kaip ji atsispindi jūsų išvaizdoje. Ar Jūsų lėkštėje bulvės su bandele, o svoris – liūdina? Ar lėkštėje sunkus ir neskanus maistas? O gal atvirkščiai – super dietinis, kurio Jūs nekenčiate, tačiau vartojate dėl figūros? O kas vyrautų Jūsų racione, jei save mylėtumėte?“ (vert. Julija Minajeva).
Kuo moteris sąmoningesnė, tuo mažiau jai reikia išorinio pasaulio patvirtinimo, kokia ji nuostabi – ji žino, kokia ji nuostabi, nes su jos vidine verte viskas gerai, nes jos vidiniai „namai“ sutvarkyti.
Kuo labiau myli ir priimi save tokią, kokia esi, tuo labiau nori rūpintis savimi. Ir kuo labiau myli ir rūpiniesi savimi, tuo labiau tave myli ir tavimi rūpinasi kiti. Toks dėsnis. Jį patikrinti galime tik pačios pabandžiusios eiti šiuo keliu. Bet nuoširdžiai. Be jokių „bet“.