Tema, už kurios ne tik aš pati vis „užkliūvu“, bet kliūva ir mano koučingo klientai. Pastebėjau, kad visuomenėje „prieraišiosios tėvystės“ ir „pakankamai geros“ mamos sąvokos, vis voliojamos ant liežuvio galo, jau pradėjo veltis, nes, dovanokit, man, o ir turbūt ne vienai mamai, tapo visai nebegardu mėginti save įsprausti į kokius nors rėmus ir prisitaikyti prie kokios nors dabar madingos vaikų auginimo tvarkos. Tai kokia čia toji mano mamystė – pakankamai prieraiši, ar nepakankamai, ar jau dabar aš pakankamai gera mama, ar nepakankamai? Jėzau! Netgi suprantant, kad šios sąvokos atsirado iš pačių kilniausių paskatų, norisi dumte dumti nuo specialistų, nepaliaujamai tilindžiuojančių apie tai, kaip čia mes, mamos, dabar turėtume gyventi.
Šioji aštri mano įžanga gali pasirodyti pernelyg prisotinta pipirų, bet ir tema, kuria noriu žūtbūt pasisakyti, nėra patogi. Taip jau nutiko, kad mėgstu kalbėti ne visai patogiomis temomis ir kvestionuoti tai, kas „visiems savaime suprantama“.
Galutinį tašką sprendime pagvildenti šią temą padėjo perskaityta psichologo Anatolijaus Nekrasovo knyga „Motinos meilės pančiai“. Seniai ta knyga buvo nugulusi į mano minčių „must read“ lentynėlę. Iš esmės autorius kalba apie tai, kad toji ditirambais apipinta motinos meilė vaikui gali būti, kaip ją netyčiukais pavadino vienos leidyklos atstovė, „mamutinė“. Simboliška, nes toji meilė gali pasirodyti ne kupina kilnumo ir pasiaukojimo, o kaustanti, slegianti, egoistiška ir griaunanti. Net kai pačios mamutės jau nebėra gyvųjų tarpe.
Man pačiai netikėta įžvalga, kad šis straipsnis – tarsi tiltas, nutiestas tarp anksčiau mano rašytųjų – „Mamos – dukros santykiai. Ignoruoti nebegalima!“ ir straipsnių serijos „Dėmesio – manipuliuotojas! Kaip atpažinti ir apsiginti?“. Tam, kad apčiuptumėte visą visumą, rekomenduoju skirti laiko ir anų pasiskaitymui – na, gal ne vienu ypu, bet visgi.
Bet grįžkime prie A. Nekrasovo. Savo knygoje psichologas rašo, kad pernelyg didelė motinos meilė „žlugdo vaikų gyvenimą, kartais netgi nuvaro juos į kapus, ji prišaukia pačiai motinai maišą ligų, griauna šeimą ir visuomenę“.
Autoriaus nuomone, taip nutinka dėl netinkamos vertybių sistemos sampratos, kai moteris savo vyrą, o ir save pačią nustumia į paskiausią vietą, ant pjedestalo iškeldama meilę savo vaikams. Knygoje jis pateikia vertybių sistemą, kuri atrodo taip:
Apie pačią vertybių sistemą daug nekalbėsiu – tai jau atskira tema. Šiuosyk labiausiai norisi pagvildenti mamos ir josios vaikų tarpusavio santykių įvairiabriauniškumą.
Pradėsiu nuo A. Nekrasovo minties, kuri duoda toną visai jo knygai:
„Pagrindinė moters paskirtis Žemėje yra ne vaikus gimdyti, ne motinystė, o galimybė atskleisti savo esmę, aukščiausias moteriškumo savybes. Tik jas atskleidžiant atsiranda mokėjimas sukurti meilės erdvę! Visa kita – tik tokio mokėjimo pasekmė. Motinystė – tai tik vienas iš moteriškumo atskleidimo etapų! Tačiau, tiesą sakant, valstybė ir religijos nėra suinteresuotos tikra žmogaus laime. Juk meilės erdvėje gyvenantis žmogus nenorės būti nei valstybei „patrankų mėsa“, nei sistemai jos sraigteliu, neprašys religijos tarpininko leidimo bendrauti su Dievu – laimingas žmogus visada su juo. <…> Todėl visuomenei naudingi nerealizavusieji savęs, prašantieji, pažemintieji, – štai kodėl į pirmas pozicijas visuomenė iškėlė motinystę, pastumdama į šalį tai, kas moterį paverčia dievaite – meilę ir moteriškumą.“
Ir iškart kita svarbi citata, kuri nusako, koks tas sveikas tėvų ir vaikų santykis turėtų būti:
„Vaikas – tai savarankiška siela ir ji atėjo išgyventi savo patirties! O tėvų užduotis – sukurti būtinas sąlygas ir duoti kuo daugiau laisvės tai patirčiai įgyti. <…> Ir geriausia pagalba iš tėvų pusės – nekliudyti vaikams gyventi savo gyvenimą. O geriausia pagalba tėvams iš vaikų pusės – būti laimingiems ir padėti tėvams įgauti išminties.“
Neretai jaučiu, kad mano vaikai iš tiesų turi kur kas daugiau tos tyros, prigimtinės išminties nei aš, ir kad kartais švelniau, kartais ne visai švelniai jie vis lazdele pabaksnoja į šonus mano visažiniam ego. Pasakyti „tu esi teisus“ arba „tu esi teisi“ ne visada užtenka ryžto, bet kiekvieną sykį, kai man pavyksta tai padaryti, jaučiuosi atitraukiu savo mamutišką pėdą nuo vaiko širdies.
Kaip mamos labiausiai gali kenkti savo vaikams?
Psichologijoje yra toks terminas „psichologinis incestas“. Tai – vadinamoji psichologinė kraujomaiša, kai motina meilę sūnui panaudoja kaip meilės vyrui pakaitą. To pasekmės labai liūdnos, nes vyriškiems sūnaus privalumams atsiskleisti tiesiog nelieka erdvės ir jis:
- arba tampa moterišku vyru, kuriam sunku sukurti šeimą ir joje būti laimingam ir leisti laimingiems būti šalia esantiesiems.
- arba stengiasi įrodyti savo vyriškumą ir itin agresyviai elgiasi su savo mama bei neretai pasirenka savidestruktyvų gyvenimo būdą, pvz., ima vartoti alkoholį, narkotikus, taip nesąmoningai jai kerštaudamas.
Taip pat mamos gali žlugdyti ir savo dukterų gyvenimus, nuolat sumenkindamos joms asistuojančius vaikinus arba kišdamasi į santuokinį savo dukterų gyvenimą. Apie mamų ir dukrų santykius jau kalbėjau savo straipsnyje „Mamos – dukros santykiai. Ignoruoti nebegalima!“, tad šiuosyk labai nesiplėsiu.
Dar vienas svarbus aspektas – kuo suaugę vaikai daugiau naudojasi tėvų finansais, tuo daugiau praranda galimybių uždirbti savų. Kartais į tą davimo-gavimo komforto zoną taip įsisukama, kad kuo vaikas vyresnis, tuo jam sunkiau iš šio įpročių rato ištrūkti – juk tai patogu ir vaikui, kuris nenori eiti lauk iš patogumo, ir tėvams, kurie dažnai apskritai temato prasmę gyventi dėl to, kad galėtų kažką duoti vaikams.
Pasitaiko, kad vaikai nuo visu savo svoriu mėginančios užgriūti (o gal jau ir užgriuvusios) mamutinės meilės išsigelbėja tiesiog fiziškai išvykdami gyventi kur nors labai toli nuo savo mamų – į kitą valstybę ar netgi į kitą žemyną! Tokiu atveju nuo pernelyg stiprios motinos meilės kenčia šalia mamos likusieji vaikai, jei tokių esama, nes juos toji meilė užgriūva su dviguba jėga.
„Beje, dažnai tokio tolimo nuo tėvų apsigyvenimo priežastį nulemia būtent noras pabėgti nuo globos. <…> Ir tik vienas sūnus, kuris išvažiavo į Ameriką (!) ir, galima sakyti, nebepalaiko su motina ryšių, įstengė sukurti šeimą. Taigi atstumas kartais situaciją palengvina, tačiau tik tokiu atveju, jei šalia motinos lieka dar kuris nors vaikas“, – rašo psichologas.
Ką gi daryti vaikams?
Autorius įvardija tokią sąvoką kaip psichinis gimimas:
„Pirmas žingsnis, siekiant psichiškai gimti ir greitai subręsti, yra gilus ir sąžiningas žvilgsnis į savo gyvenimą ir suvokimas, dėl kokių priežasčių jis toks susiklostė.“
Taigi nuoširdumas su savimi, kad ir kaip tai būtų nelengva, yra raktas, leisiantis atverti duris į brandą. Šioje vietoje svarbu pasakyti, kad pasirinkus eiti šiuo keliu, svarbu nieko nekaltinti, pernelyg nesigailėti praleistų galimybių – mums nutinka tai, kas turi nutikti ir tai mus subrandina ir užaugina, tik kokias pamokas iš to išmokstame, jau kitas reikalas.
Labai svarbus momentas – bet kokios negatyvios mintys ir jausmai motinos atžvilgiu tik stiprina jos įtaką vaikui! O, anot A. Nekrasovo, „kaltės sukelta graužatis ir baimė – žmogui labiausiai kenkiančios emocijos. Kai vaikai jaučiasi kalti, tėvai ir iš ano pasaulio nesiliauja daryti poveikio vaikams, kliudo jų saviraiškai.“ Ir priduria:
„Ypač svarbu nekaltinti motinos ir nepykti ant jos. Ji veikė skatinama kuo geriausių ketinimų, viską suvokdama taip, kaip jos sąmonei tada atrodė. Motina žmogui šventa, ji suteikė gyvybę, ant jos pykti reiškia tik apsunkinti situaciją ir užvilkinti psichinį gimimą: per nuoskaudos energiją motina ir toliau laikytų sūnų ar dukterį apsiautusi savo psichikos skraiste. <…> Nuoskaudos rodo, kad tarpusavio santykių su motina plotmėje žmogus dar daug ko neišsprendė ir apskritai jo dvasia dar nepakankamai išsiugdyta. O pačios nuoskaudos – tai tos vadelės, kuriomis motina vadelėja vaiką.“
O ką daryti mamutėms?
Pateikiu trumpą mano pagal A. Nekrasovo knygą parengtą instrukciją toms, kurios susivokė pernelyg mylinčios savo vaikus. Tiesa, ji galioja ir toms, kurių vaikams jau per penkiasdešimt metų.
Pirmas žingsnis. Sąžiningai sau prisipažinkite, kad tai, ką jaučiate savo vaikui, nėra tyra meilė – joje ir daug egoizmo, ir noro aprūpinti savo senatvę, ir siekio įgyvendinti nerealizuotas svajones, ir poreikis padaryti vaiką laimingą pagal savo (ne)išmanymą, ir labai stiprus savinimosi jausmas. Galbūt apie tai, kad tai suvokėte, derėtų netgi pasisakyti savo vaikui.
Antras žingsnis. Objektyviai pamatykite, kokias neigiamas pasekmes sukūrė arba grasinasi sukurti toji jūsų mamutinė meilė. Tikra meilė – negriaunanti ir nekurianti širdgėlos, neuždaranti į „auksinį narvelį“, o leidžianti patirti laisvę, teikianti džiaugsmą. Laimingais vaikus gali padaryti tik laimingi tėvai, juk negalime vaikams duoti to, ko patys neturime! Tad po šios objektyvios peržvalgos numatykite, kaip spręsite susiklosčiusią ar galinčią susiklostyti situaciją.
Trečias žingsnis. Įsisąmoninkite, kad vaikai – tai savarankiškos sielos, atėjusios į šią žemę spręsti savų užduočių, ir nieko neprivalo dėl jūsų daryti! Tėvai patys nusprendžia pasikviesti vaikus į savo gyvenimą ir turi galimybę jais džiaugtis (jei yra kitaip, už tai atsakingi yra būtent tėvai), tad dabar pagrindinė tėvų užduotis – nekliudyti jiems gyventi.
„<…> Vaikus priimkite kaip savo mokytojus, kaip veidrodį, per kurį Pasaulis jums parodo jūsų neišspręstas užduotis. Ir užuot mokę vaikus, mokykitės iš jų patys!“, – sako autorius.
Ketvirtas žingsnis. Peržiūrėkite savo vertybių sistemą ir atminkite, kad svarbiausia jūsų gyvenime – tai jūs pačios ir jūsų vyras. O vaikai? Vaikai – tik trečioje vietoje. Kai vertybių sistema sugraduota būtent taip, moterys, jūs ne tik pačios turite galimybę būti laimingos, bet ir pasidalinti ta laime su savo vaikais! Su sūnumi elkitės kaip su vyru ir nuolat stiprinkite jo vyriškąsias savybes. Su dukra elkitės atitinkamai ir pati būkite jai sektinas pavyzdys. Juk žinome, kad berniukas pasąmoningai ieškos žmonos, panašios į jo mamą, o dukra, pati sieks būti „kaip mama“.
„Įsiminkite antrą auksinę laimės nuostatą – jei norite, kad būtų laimingi vaikai, patys būkite laimingi. Vaikams galite duoti tik tai, ką turite patys. Pirmoji auksinė laimės nuostata: jei nori būti laimingas – būk!“