Pirmojoje straipsnio dalyje aprašiau, kaip atpažinti, kad susidūrėte su manipuliuotoju. Dabar kviečiu susipažinti, kokias kaukes manipuliuotojai dėvi ir kokios savybės joms būdingos. „Grynų“ manipuliuotojų turbūt nerasime. Dažniausiai tas pats žmogus geba „įeiti“ į vieną ar kitą rolę priklausomai nuo aplinkybių. Bet tam, kad būtų lengviau manipuliuotojus identifikuoti, aptarsiu kaukes, kurias jie dėvi, ir aprašysiu ryškiausias jų savybes.
Kaukės, kurias dėvi manipuliuotojai
Simpatiškasis manipuliuotojas
Tai – dažniausiai pasitaikantis manipuliuotojo tipas, bet kartu – ir klastingiausias. Visa klasta slypi simpatiškojo manipuliuotojo gebėjime lengvai, maloniai bendrauti, iš veido neišnykstančioje (bent jau iš šalies taip atrodo) šypsenoje. Dažnai tokį žmogų traktuojame kaip pasitikintį savimi ir kažkuria prasme norime į jį lygiuotis ar bent jau jam patikti.
Dažnai tokie žmonės sudaro patikimų, kvalifikuotų ir protingų žmonių įspūdį, būna patrauklūs fiziškai, ekstravertiški, linksmi, visuomet randa bendrų interesų, pataikauja, neprašyti daro paslaugas, familiariai elgiasi, kuria džiaugsmingą, saugią atmosferą, nevengia kalbėti apie žymius žmones, kuriuos pažįsta, greitai susidraugauja (apie 60 procentų manipuliuotojų stengiasi kuo greičiau sukurti draugiškus santykius, ypač profesinėje srityje, arba iš karto pasirodyti labai simpatiški). Simpatiškojo tikslas – sužavėti. Simpatiškam, draugiškam žmogui juk labiau norisi padėti, ar ne? Čia mes ir „paslystame“.
Kaip atskirti simpatiškąjį manipuliuotoją nuo iš tiesų simpatiško žmogaus? Perskaitę straipsnį, galite imti įtarinėti kiekvieną sutiktąjį ir abejoti jo natūraliu simpatiškumu. Visgi pagrindinis kriterijus – pasitikinčio savimi žmogaus elgesys sutampa su jo vidine būsena, jis elgiasi taip, kaip kalba. Jis iš tikrųjų pasitiki savimi ir neturi jokio intereso žeminti ar menkinti kitus, kad parodytų savo vertę. Taip pat jis žino savo stipriąsias savybes ir nevengia atskleisti trūkumus. Deja, iš pat pradžių iš tikrųjų sudėtinga suprasti, ar žmogus yra nuoširdus, ar dėvi simpatiško manipuliuotojo kaukę. Kartais tai padaryti užtrunka dešimtmečius ir tikra laimė, jei apskritai pavyksta!
Manipuliuotojas gundytojas
Šią kaukę dažniausiai dėvi patrauklia išvaizda apdovanoti, mėgstantys prabangius daiktus žmonės. Jie turi kažką neapčiuopiamai užburiančio. Manipuliuotojai gundytojai dažnai žarsto komplimentus, pataikauja, tam tikrais atvejais elgiasi tiesiog nepriekaištingai, būna paslaugūs, malonūs, lipšnūs, meilūs, galantiški, žiūrėdami pašnekovui į akis užduoda tiesius klausimus, bet patys nuo tokių išsisukinėja, siekia žūtbūt sužavėti.
Manipuliuotojas altruistas
Manipuliuotojas altruistas mums duoda ar daro, kai neprašome jo to daryti, tikėdamasis, kad kai paprašys jis, mes besąlygiškai sutiksime įgyvendinti jo prašymą. Manipuliuojamajam, atsidūrusiam tokioje situacijoje, nepatogu pasakyti „ne“, nors jis visai nenori daryti, ko yra prašomas.
Manipuliuotojai dažnai naudoja abipusių mainų principą, kurio esmė – jei gavai naudos, turi už tai susimokėti. Šis principas iš esmės nėra ydingas, tačiau manipuliuotojai juo naudojasi norėdami kitiems žmonėms įdiegti skolos jausmą. Paprastai žmonės vengia būti apkaltinti nemandagumu, nedėkingumu, savanaudiškumu. Manipuliuotojai, tai žinodami, paprašyti arba net ir neprašyti daro mums paslaugas, o tada jaučiasi turį teisę reikalauti grąžinti, tarkime, didesnę pinigų sumą, nei kad buvo paskolinę. Man gana ryškus pavyzdys – Mario Puzo „Krikštatėvio“ pagrindinis herojus, kuris daro paslaugas į jį besikreipiantiesiems (dažniausiai žmonėms, atsidūrusiems beviltiškoje padėtyje), o mainais pareikalauja prižadėti padaryti jam paslaugą. Kokią – kiekvieną sykį paaiškėja vėliau. Žmogus sutinka padaryti bet ką, nes juk il Padrino (italų k. – „krikštatėvis“) pagelbėjo tuomet, kai jam to labiausiai reikėjo…
Išsilavinęs manipuliuotojas
Tokią kaukę dėvintis manipuliuotojas sudaro labai intelektualaus, išsilavinusio žmogaus įspūdį. Jis subtiliai niekina išmanančius mažiau. Kalbėdamas naudoja „aukštas“ frazes, specifinius terminus, vardina kokias nors datas, vietas, pavardes, nepaaiškindamas konteksto ir tokiu būdu leisdamas aplinkiniams pasijusti menkesniais. Dažnai tokiems žmonėms mes paprasčiausiai neišdrįstame užduoti klausimų, o jei kas ir užduoda, manipuliuotojas suirzta, pasipiktina ir randa būdų, kaip nuo jų išsisukti. „Prigauti“ tokį manipuliuotoją galima tik, pavyzdžiui, geriau nei pats manipuliuotojas išmanant tam tikrą sritį ir supratus, kad jis ne visada išmano tai, apie ką kalba, o kartais tiesiog meluoja.
Iš tiesų išsilavinęs žmogus niekada savo autoritetui sustiprinti nesinaudos savo socialiniu statusu, profesija, amžiumi, patirtimi, nesieks menkinti kito tam, kad iškeltų save.
Tai, kad mes automatiškai geranoriškai reaguojame į visų labai gerbiamus asmenis, įrodė ir daugelis atliktų tyrimų. Vieno JAV atlikto eksperimento metu slaugytojai paskambindavo asmuo, prisistatydavo gydytoju ir liepdavo suleisti pacientui tam tikrų vaistų. Slaugytojos tikrai turėjo priežasčių suabejoti paliepimu: ligoninės vidaus tvarka neleido skirti vaistų telefonu, vaisto įstaigoje naudoti nebuvo galima, nors buvo galima įsigyti centrinėje ligoninės vaistinėje, skirta vaisto dozė buvo per didelė ir netgi pavojinga, slaugytoja niekada nebuvo mačiusi ar girdėjusi skambinančiojo gydytojo. Net 95 proc. tyrime dalyvavusių medicinos seserų nuėjo į ligoninės vaistinę, gavo nurodytą dozę ir jau judėjo link ligonio palatos suleisti vaistų! Aišku, jos buvo sustabdytos ir joms buvo paaiškinta, kokiame tyrime dalyvavo. Prieš tai kitų slaugytojų buvo klausiama, kaip jos pasielgtų tokioje situacijos ir šios nedvejodamos atsakė, kad tikrai nepaklustų!
Štai kokią galią turi tikras ar iliuzinis autoritetas, kuriam visiškai nesąmoningai paklūstame dėl jo pareigų pavadinimo, dėvimų drabužių ar aksesuarų.
Manipuliuotojas drovuolis
Tai – retai dėvima kaukė. Ją dažniausiai dėvi moterys. Būdamas žmonių grupėje drovuolis mus tarsi teisia savo tyla ar žvilgsniu, buvimas šalia jo gali slėgti arba mes galime visiškai pamiršti apie jo buvimą. Dangstydamasis savo apsimestiniu drovumu, pažeidžiamumu, silpnumu ir paklusnumu žmogus sukuria tokį įvaizdį, kad taip ir norisi jį globoti! Nuo iš tikrųjų drovaus žmogaus jis skiriasi tuo, kad teisia ir smerkia žmones, už akių juos apkalba, įžiebia konfliktus, dažnai veikdamas per kitą asmenį, pavyzdžiui, žmona per savo vyrą. Sukeliama įtampa yra puikus indikatorius, kad kažkas čia ne taip.
Manipuliuotojas diktatorius
Manipuliuotojas diktatorius pasižymi nemaloniu elgesiu, žiaurumu, agresyvumu, autoktatiškumu. Jis niekada nesako komplimentų, aplinkiniams kelia baimę, kritikuoja, kaltina, bet esant reikalui – pataikauja. Dažnai tokiam žmogui priskiriama sunkiai sugyvenamos asmenybės etiketė ir net negalvojama apie tai, kad jis galėtų būti manipuliuotojas.
Jausmų ir emocijų pasaulis jam nepažinus, dėl to jam svetimos bet kokios formalios mandagumo taisyklės, nerūpi kitų žmonių jausmai. Tokio tipo manipuliuotojai netgi gali būti iškrypėliai ir suvokti savo elgesį, bet viduje nejausti jokių moralinių priekaištų. Nors manipuliuotojus diktatorius bene lengviausia atpažinti, maloniau bendrauti, visgi, su kitų tipų manipuliuotojais, nes jiems bent jau priimtinas pozityvus socialinis elgesys – jie bent jau pasako „labas“ įėję į patalpą ir padėkoja už atidarytas duris.
Apie kaukes tiek. Dabar – dar šiek tiek informacijos, kaip manipuliuotojai linkę bendrauti. Visa tai tam, kad sugebėtumėte pamatyti net ir tai, kas yra labai subtilu ir iš pirmo žvilgsnio gali net neatrodyti kaip manipuliacija.
Verbalinis ir neverbalinis bendravimas
Ar žinote, kad mažų mažiausiai 80 procentų mūsų bendravimo sudaro neverbalinis bendravimas? Tai reiškia, kad mūsų gestai, mimika, kūno poza, žvilgsnis ir balso tonas pasako kur kas daugiau, nei mūsų žodžiai. Apie tai, kaip manipuliuotoją atpažinti iš to, ką jis sako, nekalbėsiu – tai mums labiau pažinu ir, turint minty verbalinio bendravimo nereikšmingumą palyginus su neverbaliniu, labiau paliesiu pastarąjį. Taigi manipuliuotojui būdingi tokie neverbalinio bendravimo bruožai:
- Manipuliuotojo žvilgsnis yra dominuojantis arba, atvirkščiai, nuolat bėgiojantis į šalis. Pasitikintis savimi žmogus (ne manipuliuotojas!) paprastai kitam žmogui į akis žiūri maždaug 60 procentų pokalbio laiko.
- Manipuliuotojui būdingas nepagarbus klausymasis. Tai reiškia, kad jis, užuot klausęsis, ką jam sakome, užsiima kokiais nors kitais dalykais, vengia akių kontakto, tyčia nepakelia akių ar nusuka žvilgsnį. Greta manipuliuotojo jaučiamės nejaukiai, toks elgesys su mumis mums kelia menkavertiškumo jausmą.
- Manipuliuotojas kalba garsiau arba tyliau negu kiti, tokiu būdu patraukdamas aplinkinių dėmesį. Svarbiausias akcentas – ne ką manipuliuotojas sako, o kaip jis tai daro. Net vienas jo ištartas „ak“ gali kitą žmogų priversti pasijusti visišku neišmanėliu.
- Manipuliuotojo kūno poza gali būti labai išsiskirianti iš kitų žmonių – ji gali būti didinga arba, atvirkščiai, nepastebima. Instinktyviai pasirinkta tam tikra sėdėsenos ar stovėsenos poza, kurią žmogus išlaiko visą laiką, bylote byloja, kad jam nusispjaut į mus. Ypač tai matyti iš atsipalaidavusios manipuliuotojo povyzos, kai ant kėdės jis sėdi pusiau gulomis, kojas ištiesęs į priekį ir sukryžiavęs per kulkšnis. Iš tikrųjų savimi pasitikintis žmogus atsipalaidavęs iš pat pradžių dažniausiai jaučiasi tik jam pažįstamų žmonių būryje. Mažiau į akis krentanti poza gali būti kiek į vieną ar kitą pusę pasukti keliai sėdint. Dažnai toks elgesys eina koja kojon su nenoru kalbėti apie save, o daugiau gilinimusi į kitus, kuris, dažniausiai, yra nenuoširdus. Požymis, pagal kurį galime atpažinti manipuliuotoją – disharmonija su grupe.
- Manipuliuotojas pasižymi gestų įvairove. Jis gali būti pritariantis, pasyvus ar agresyvus. Manipuliuotojas gali ilgai spausti ranką, paplekšnoti kitam žmogui per petį ar nugarą, trenkti kumščiu per stalą, baksnoti į kitą žmogų pirštu, kosčioti, sukioti pirštus, prisidengti burną, įtempti žandikaulio raumenis.
- Manipuliuotojo veide atsispindi tik tai, ką jis nori parodyti. Tarkime politikas, ką tik pralaimėjęs svarbius rinkimus, gali su šypsena veide lyg niekur nieko rėžti savo iš anksto pasiruoštą kalbą.
Klaidingos logikos spąstuose
Yra daugybė būdų, kaip manipuliuotojas sąmoningai ar nesąmoningai gali mumis manipuliuoti. Jų yra tiek daug, kad baigdama šią straipsnio dalį pasirinkau kiek išsamiau aprašyti tik dvi, kurios man pačiai pasirodė svarbios ir, prisipažinsiu, kiek netikėtos.
Taigi manipuliuotojai labai dažnai naudojasi tokia gudrybe, kuri psichologijoje žinoma kaip projekcija. Tai reiškia, kad manipuliuotojas savo pašnekovui perkelia savo paties klaidas ir trūkumus. Viskas vyksta tokiu būdu – manipuliuotojas kažką teigia savo pašnekovui, na, tarkime, kad šis yra godišius. Natūrali logika sako, kad jei jau kažkas apie kitą žmogų taip teigia, vadinasi, jis pats tikrai nepasižymi tokia savybe, o turi atvirkštinę! Jei nežinome, kad ši logika absoliučiai klaidinga, iš tiesų galime įtikėti, kad esame tokie, kokius mus įvardija esant manipuliuotojas.
Kita manipuliuotojų mėgstama technika – dviguba žinutė. Tai reiškia, kad manipuliuotojas išsako dvi viena kitai prieštaraujančias mintis ir jei įgyvendiname vieną jo prašymo dalį, būtinai neįvykdome kitos. Tokia žinutė galtų būti „Pabučiuok mane spontaniškai“. Jei pabučiuosite, galite sulaukti priekaišto, kad pabučiavote ne spontaniškai, o paprašytas. Tokios žinutės dėl savo paradoksalumo visada glumina ir sukelia kaltę, nebent išmokstame jau iš pat pradžių įžvelgti jose slypintį prieštaravimą ir įvardinti jį manipuliuotojui. Galime netgi iš karto paprašyti, kad šis paaiškintų, tai ko gi jis iš tikrųjų nori, o tada nuspręsti, kaip elgsimės, bet nebūtinai elgtis pagal manipuliuotojo taisykles.
Racionalumas – pagrindinis įrankis kovojant su manipuliuotoju. Bet prieš kalbant apie tai, kaip nuo manipuliuotojo apsiginti, jūsų laukia trečioji straipsnio dalis, kurioje trumpai aprašysiu manipuliuotojo aplinkiniams daromą žalą.
Šio straipsnio pagrindas – Isabelle Nazare – Aga knyga „Manipuliuotojai tarp mūsų“. Taip pat jį rengdama rėmiausi savo koučingo klientų bei asmenine patirtimi.