Turbūt ne sykį yra tekę atsidurti situacijoje, kai pasigailime, jog kažkam atskleidėme savo planus, pasisakėme apie svajones. Idant išvengtume to kartėlio, kurį pajuntame sulaukę neigiamos kitų žmonių reakcijos po to, kai pasisakėme jiems apie savo troškimus, turime aiškiai žinoti, su kuo tais troškimais dalintis.
Yra žmonės bitės, kurios, kad ir kur nuskristų, randa žiedlapių, vėliau virsiančių medumi, ir yra žmonės musės, kurios, kad ir kur nuskristų… Na, suprantate… Tai va, pastarajai kategorijai žmonių ir nereikėtų pasakoti apie savo svajones. Nei kitų žmonių pavydas, nei netikėjimas, nei menkinimas, nei baimės, nei konstruktyvi kritika mums neduos jokios naudos. Yra teorija, kad nei konstruktyvios, nei nekonstruktyvios kritikos nėra, yra tiesiog kritika ir mes neturime teisės nieko kritikuoti ir patys leistis kritikuojami kitų, o pasakyti žmogui tai, ką norime pasakyti, yra šimtai kitų būdų.
Vis dažniau sulaukiu pagalbos iš žmonių, kurie nesako, kad aš tą ir aną padariau blogai, o pasidalina savo pastebėjimais, įžvalgomis, duoda patarimų, kaip galima padaryti geriau ir nepalieka manyje to tuščio jausmo, kad ką tik buvau sukritikuota – anaiptol, aš jiems jaučiu begalinį dėkingumą, kad, štai, skyrė laiko man kažką pasakyti/parašyti.
Mano galva, dalintis savo ketinimais ir svajomis reikia tik su tais, kurie patys yra sėkmingi, laimingi ir pasirūpinę savimi tiek, kad galėtų dalintis su kitais savo patirtimis ir tiesiog gera energija.
Jei vis dar svarstome, ar mūsų svajonės iš viso gali išsipildyti, mums gyvybiškai reikalingas įkvėpimas, paskatinimas, padrąsinimas, tikėjimas mumis, profesionalūs patarimai iš mums svarbioje srityje ko nors pasiekusių žmonių. Tvirtą stuburą turintiems žmonės nelabai rūpi, ką apie juos ir jų siekus mano kiti žmonės – jie tiesiog eina savo keliu ir mėgaujasi kelione. Tačiau jei tas stuburas dar ganėtinai gležnas, mums tiesiog būtina savo kelyje link svajonės susitikti su tais, kurie ištiestų pagalbos ranką, o ne mėgintų nustumti nuo bedugnės krašto.
Taigi prabilti apie savo svajones verta tiems, kurie:
- Nuoširdžiai linki mums sėkmės ir palaiko mus viskame, ką mes bedarytume.
- Patys yra pasiekę savo gyvenimo tikslus ar yra kelyje, jau turi patirties tam tikroje srityje ir noriai ta patirtimi dalinasi.
- Yra pakankamai sėkmingi gyvenime, kad nepavydėtų sėkmės kitiems.
- Yra geranoriškai nusiteikę mūsų atžvilgiu ir nori, o galbūt netgi realiai gali, mums padėti.
- Patys dalinasi savo svajonėmis su mumis.
- Net ir gero linkėdami nesako mums apie kliūtis, su kuriomis galime susidurti kelyje link savo svajonės, nebent yra patys ėję panašiu keliu, išmano, ką kalba, ir apie kliūtis pasakoja pridurdami, kad jos įveikiamos.
- Neteisia, nemėgina mums įdiegti savo baimių ir nuostatų („tik sunkiai dirbdamas gali užsidirbti“, „darbas yra darbas – jis negali būti malonus“, „iš tokio darbo neužsidirbsi“, „šita specialybė neperspektyvi“ ir t. t.).
- Be skepticizmo ir kritikos išklauso, ką jiems sakome ir, užuot parodę, kaip beprotiškai jiems skamba mūsų idėjos, pripažįsta, kad greičiausiai patys yra pernelyg riboti, kad galėtų jas tinkamai suvokti ir priimti.
Apsupkime save gera linkinčiais ir pikta menantys patys pasitrauks!